Šovė į varpą, Padavimai apie Šiaulių senovę
Vos pasirodžius mergaitei, Kajus suprato buvęs teisus. Atsidūrusiai pavojuje tautai gelbėti iš jos pačios kišenės buvo ištrauktos nemažos pinigų sumos.
Sustojo prie Talkšos ežero, atsigėrė tyro vandens ir nutarė pailsėti.
Besišlapinančiam vyrui į penį įsikibo trijų metrų gyvatė Latvijos Partizanų Daina - Antisovietinis Pasipriešinimas Mūšis Atkurtas Istorijos Rekonstruktorių Saulės jėgainę atidarė rekordine rugio varpos instaliacija Bendrovės nuotr. Praėjusios savaitės pabaigoje Biržuose atidaryta nauja kW saulės elektrinė.
Atsigulė žaliame miško patale, užmigo ir nebepabudo. Bėgo amžiai, nunyko miškai, vėjas smiltis nešiojo, o jis vis miegojo, miegojo. Užpustė, užnešė jautį žemė ir apaugo žolėmis. Pamažu kalnu virto, ant kurio ąžuolynas sužaliavo. Amžiams bėgant, atėjo metas garsų miestą statyti, iškirto medžius, į visa puses gatves išvedžiojo. Išaugo miestas, o jautis kalne tebemiega.
Jums gali patikti
Kas benutiktų — gaisrai ar maras, karai ar didelis džiaugsmas — milžinas jautis vis tenai kalne. Giliame klonyje esantis Talkšos ežeras skyrė šias gyvenvietes. Vienoje ežero pakrantėje gyveno žvejai, kitoje — šauliai, medžiotojai. Tie šauliai medžiodavo žvėris, kurių odas gabendavo link pajūrio, kur prekiaudavo su tolimų šalių pirkliais. Žvejų gyvenvietė buvo pavadinta Žuvininkas, o šaulių ir medžiotojų — Šauliais.
Ir žvėrys ir girios dabar šovė į varpą išnykę, bet iki šių dienų vienoje Talkšos šovė į varpą pusėje tebėra Žuvininkų kaimas, kitoje — išaugo Šiaulių miestas.
Rytiniame Šiaulių miesto pakraštyje, buvusio Žuvininkų kaimo laukuose yra gana aukštas piliakalnis, vadinamas Salduvės Saldžiuoju kalnu. Senais laikais ten buvęs miestelis ir bažnyčia. Šio miestelio gyventojai buvo labai turtingi, todėl nepasižymėjo ypatinga dorove, ištvirkavo. Viešpats ilgai kentė gyventojų nuodėmes, bet, išsekus kantrybei, nutarė nubausti nedorėlius.
Jis, kaip bausmę, pasiuntė didžiulį viesulą, kuris smėliu užpylė bažnyčią, miestelį bei jo gyventojus. Piliakalnio viršūnė įdubusi, panaši į dubenį. Pasakojama, kad ji vis smarkiau dumbanti ir po kiek laiko visai įgriūsianti, supuvus stogui smėliu apneštos bažnyčios. Žmonės šį užpiltą kalnelį, pagal buvusios bažnyčios vardą, pavadino Saldžiuoju, Salduve.
Salduvė buvo gražuolė Žuvininkų kunigaikščio dukra. Pamilo ji žveją, paprastą bernelį, kuris Talkšos ežere žvejodavo. Ėmė įsimylėjėliai susitikinėti ežero pakrantėje. Tai sužinojęs kunigaikštis užsirūstino, uždarė Salduvę pilies bokšte, apkaustytas duris užrakino. Bet jaunuoliai nepaisė draudimų, vienas kitam meilės ženklus siuntė.
Trispalvis šimtmečio trinytis Raimondas Guobis Trispalviu trinyčiu pavadinto Šimtmečio paminėjimo Svėdasuose renginiai tęsėsi tris dienas. Vasario ąją melstasi, kelta vėliava, pristatyta Šimtmečio svėdasiškių portretų galerija "Aštuonioliktiems aštuoniolika", mėgautasi skambiu koncertu, gardžia koše. Kitas dvi dienas įprasmino istorinės atminties žygis bei krašto pažinimo valandos. Pirmoji nytis.
Kunigaikštis nutarė nubausti žveją, išsitraukė lanką ir šovė jaunikaičiui tiesiai į krūtinę. Salduvė pamatė savo mylimojo žūtį, prakeiksmas išsprūdo iš jos lupų ir nuskriejo Perkūnui. Dievą užrūstino toks žiaurus žmonių elgesys, trenkė žaibu į medinę pilį ir ją sudegino. Kunigaikštis puolė į degėsius dukters ieškoti, bet rado tik gintaro karolius nuo jos kaklo.
Zeka seviyenizi görebileceğiniz beyninizi zorlayacak 6 soru
Neilgai ir kunigaikštis gyveno, nunyko jo galybė. Iki šio laiko liko tik pilies kalnas, kuri visi Salduve vadina. Apie šį ežerą pasakojama daug įvairių padavimų, kurių vieną, įdomesnį, čia pateiksiu.
Etaplius - Penktadienio „vitaminas“ – Ramūnas Sarapas
Seniau ežerai vaikščiodavo iš vienos vietos į kitą, kol sau išsirinkdavo tinkamą vietą bei vardą. Kartą nežinia iš kur atlėkė, atūžė ežeras ir pakibo virš Šiaulių. Žmonės išsigando, kad jis nenusileistų tiesiog ant miesto.
- Pedu dydis vyrams ir jo varpa
- Kodėl mano varpa negali atsikelti
- Tas pats, kuris "MŽ" puslapiuose savo nuotykius ėmė pasakoti prieš trisdešimt metų.
- Paantvardžio kaime, Jurbarko valsčiuje, valstiečio šeimoje.
- Kaip pasiekti ilgą erekciją
- Šiais mokslo metais kraštotyros būrelis pradėjo nuo ekskursijos autobusu, leidžiančia gėrėtis Vilniaus senamiesčio vaizdais.
- Trispalvis šimtmečio trinytis
- Ar tikrai vyrai labiau trokšta sekso ir aštrių pojūčių, nei moterys?
Kelias dienas ir naktis gyventojai meldėsi, giedojo giesmes, ėjo vyras praranda erekciją prieš lytinį aktą, kad tik tas ežeras pasišalintų.
O ežeras nei per žingsnį nesitraukė, vis baisiau ūžė ir šniokštė.
Šovė į varpą
Kažkam prisisapnavo, jog reikia atspėti ežero vardą, ir jis neužpils miesto. Spėliojo žmonės to ežero vardą, kaip tik kas beišmanė, bet tikruoju vardu pavadinti niekas nesugebėjo.
Tik ištarus šiuos žodžius, ežeras gražiai nusileido už miesto, kur tebetelkšo iki šiol. Panaši ir kita legenda, tik šioje — ežero atspėtas vardas Bitinėlis taip seniau vadintas Talkšos ežeras, nes jo forma primena bitę. Bažnyčios varpai girdėdavosi per dvi mylias.
Tabu apie kūną ir seksą: kas iš tiesų jaudina vyrus ir moteris | linxtelecom.lt
Vienuoliai savo elgesiu smarkiai nusikalto Dievui, todėl už nuodėmes, kartu su bažnyčia ir vienuolynu, buvo nugramzdinti skradžiai žemę. Toje vietoje atsivėrė didelis ežeras.
Sakoma, jos gerai įsiklausius, galima girdėti ežere paskendusios bažnyčios varpų skambesį. Žuvininkų kaimo piemenėliai mena, kaip nusivarę karves paežerėn, visada klausydavosi, bene išgirs graudų varpų skambesį.
Čiupti žemiau diržo sagties ir švelniai spustelti.
Kada nėra vėjo ir ežeras neraibuliuoja, nuo Žuvininkų kranto pusės galima matyti paskendusios bažnyčios bokštus. Vietoj jo buvę pievos ir nedidelis kaimelis. Vieną rytą atsikėlę žmonės rado ugniakure išdygusią vandens leliją. Kitą rytą ji vėl išdygusi. Ir kitų namų ugniakuruose ėmė dygti vandens lelijos.
Seneliai spėjo, jog čia turįs būti ežeras. Sekantį rytą dangus aptemo, atslinko didelis debesis, iš kurio girdėjosi smarkus ūžimas.
Išsigando žmonės, nežinojo ką daryti, ėmė spėlioti ežero vardą, bet niekas negalėjo atspėti. Viena moteriškė bėgo greitai pas sqavo vyrą ir atsirišo jai žiursto kvartuko pasaitas. Kai tik ištarė žodį kvartukas, debesis su trenksmu krito ir atsivėrė didžiausias ežeras. Ir dabar, kai kas šį ežerą dar tebevadina Kvartuku.
Ilgai galvojęs, jis pasiūlė savo parapijiečiams tokį dalyką: tegul kiekvienas, kuriam karvė atsiveda dvylą veršiuką, paaukoja jį bažnyčios statybai. Parapijiečiai sutiko ir ėmė aukoti veršiukus.
Prisirinko tų veršiukų arti šimto ir jų kaskart daugėjo.
Po metų veršiukai virto jaučiais, jiems darėsi ankšta bažnyčios pievose. Klebonas paskelbė, kad paleidžia visus veršius ir jaučius laisvai ganytis. Pagrasino didžia atsakomybe prieš Dievą, kurie kėsintųsi bažnyčios šovė į varpą pasiimti sau arba reikalautų atlyginimo už jų padarytą žalą. Taip ir liko klebono paleistieji dvyliai parapijos pievose ir laukuose ganytis. Kada reikėdavo, klebonas paprašydavo žmonių vieną kitą sugauti, juos skersdavo ir maitino bažnyčią statančius darbininkus arba žydams pardavęs, gautais pinigais už darbą sumokėdavo.
warning.outdated.title
Taip tęsėsi beveik dešimt metų. O Šiaulių bažnyčia sparčiai kilo aukštyn, ketindama savo bokštu pasiekti net debesis. Paleistieji jautukai dvyliai greitai išnyko, bet jų vardas iki šiol tebėra žinomas: Šiaulių bulius, Šiaulių dvylis, palaidūnas ir t. Šiaulių Šv. Švedai vieną kartą norėjo išvežti varpus į savo kraštą.
Vežė vieną varpą, Joną, žiemos laike per ežerą ir įlūžo.